24-tajam Europos kino festivaliui „Scanoramai“ artėjant – ką pamatyti Panevėžyje?
Artėjant Europos kino festivaliui „Scanorama“, jo programos sudarytojai dalinasi asmeninėmis rekomendacijomis, kviečiančiomis susitikti su Kitu didžiajame ekrane Panevėžyje. Nuo Kanuose, Berlynalėje ir kituose festivaliuose apdovanotų kūrinių iki rinktinių naujausių Šiaurės šalių filmų ir lietuviškų premjerų.
Šių metų festivalis kviečia drąsiai žengti į žmogiškumo laboratoriją kino salėje ir atidžiau įsižiūrėti į žmogaus pasirinkimus, juos lydinčias vidines ir išorines prieštaras bei plačią jausmų amplitudę.
Rozė, rež. Markus Schleinzer
XVII a., Vokietija. Protestantiškame kaime pasirodo karys rando išvagotu veidu. Atvykėlis kaimiečiams pateikia dokumentus, įrodančius, kad yra seniai apleisto ūkio paveldėtojas, ir čia apsigyvena nepaisant gyventojų įtarumo. Laikui bėgant jis pelno jų palankumą savo dievobaimingumu, narsa ir sąžiningu darbu. Tačiau vien gerų darbų neužtenka, vietiniai jį spaudžia sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių. Karys slepia paslaptį – jis yra moteris, kuri apsimeta vyru. Šis dramatiškas ir kartu ironiškas filmas – tai odė moterims patriarchalinėje, kraujo ir paslaptingų nutylėjimų kupinoje žmonijos istorijoje. Fenomenali aktorė Sandra Hüller už pagrindinį vaidmenį šiame filme Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“.
Paklydusi jūroje, rež. Lance Hammer
Amanda užtinka savo patėvį Martiną besimylintį su jos mama, nors yra įsitikinusi, kad dėl demencijos ši nebegali sąmoningai sutikti mylėtis. Tačiau kas tokioje situacijoje atsakingas už moters sprendimus ir kūną? Su kuo sergančiam demencija saugiausia – savo vaiku, partneriu ar institucijų globėjais? Įsikišus socialinėms tarnyboms, tarp Amandos, kurią įtaigiai suvaidino Juliette Binoche, ir Martino įsiplieskia moralinis konfliktas, kuriame riba tarp rūpesčio ir kontrolės tampa vis painesnė. Skaudi, sudėtinga, sveiko realizmo kupina drama apie intymumą ir senėjimą Berlynalėje buvo įvertinta „Sidabriniu lokiu“.
Kruvinoji grafienė, rež. Ulrike Ottinger
Vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger pasiūlo savitą, ironišką vampyrės mito interpretaciją, kurioje Isabelle Huppert įkūnija hedonistišką vampyrę grafienę Erzsébet Báthori, besimėgaujančią amžinai gražiu gyvenimu. Kas 25 metus ji pabunda iš gilaus miego ir pašiurpina Austriją naujomis aukomis. Šįkart, be gardžiojo raudono eliksyro, ji nori surasti ir sunaikinti knygą, kuri, pasak legendos, suvilgyta vampyro ašaromis, gali atversti jį žmogumi. Su ištikima savo pavaldine Hermine ji leidžiasi ieškoti pavojingos knygos, turinčios galios sunaikinti visą blogį – įskaitant ir tokius vampyrus kaip jos pačios. Damos į paieškas įtraukia grafienės melancholišką sūnėną-vegetarą vampyrą Rudį Bubį ir jo psichoterapeutą, o paieškoms persikėlus į Bohemiją jų ratas dar labiau plečiasi. Ulrike Ottinger originaliai interpretuoja vampyrų mitą kaip prabangią nuotykių istoriją, kupiną makabriško juodojo humoro ir pagarbos Vienos architektūrai.
Visiems patinka Bilas Evansas, rež. Grant Gee
„Pauzė irgi yra muzika“, supranta Bilas Evansas – vienas talentingiausių XX a. Amerikos džiazo pianistų. 1961-aisiais įrašęs vieną garsiausių džiazo albumų, po kelių dienų jis sužino apie draugo muzikanto žūtį autoavarijoje. Evansas nustoja groti ir išvyksta iš Niujorko, bėgdamas ne tik nuo heroino, bet ir nuo nelaimingų asmeninių santykių. Filmas sukurtas pagal Oweno Martelo romaną „Pertrauka“, kuris nukelia veiksmą į tamsius Niujorko barus ir svetaines, o Evansas aprašomas, tarsi būtų šmėkla. Laviruodamas tarp dabarties ir praeities, blaivaus proto ir svaigulio, filmas giliai ir subtiliai atveria menininko vidinio pasaulio melancholišką dramatizmą. Berlynalėje filmas pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.
Kaskart, rež. Sandra Wollner
Džesė su šeima kraunasi lagaminus kelionei į Tenerifę, tačiau atostogų išvakarėse mergina tragiškai žūsta. Praėjus metams skausmas vis dar neatslūgsta: jos mama, sesuo ir vaikinas kiekvienas savaip stengiasi susigyventi su gedulu. Kankinami netekties jie išsiruošia į tada taip ir neįvykusią kelionę. Tenerifės saulėje praeities prisiminimai atgyja ir ima gydyti. Filme meistriškai sujungiama dabartis ir praeitis, netekties, kaltės ir atsakomybės išgyvenimai. Režisierė savo scenarijų vadina „švelniu slystelėjimu į siurrealizmą, vis dar tvirtai laikantis tikrovės“, o jį atitinkančią atmosferą filmui sukūrė garsiojo „Po saulės“ operatorius Gregoras Oke. Originalios struktūros filmas pelnė Sandrai Wollner prestižinės Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo titulą.
Aukso amžius, rež. Bérenger Thouin
Prancūzija, XX a. pradžia. Nors Žana svajoja tapti grafiene, realybėje ji tėra mėsininko dukra mažame provincijos miestelyje. Nieko nepaisydama, dėl savo užsispyrimo, pasitikėjimo ir trupučio sėkmės ji pasiekia išsvajotą titulą, tačiau laviruodama tarp mylimųjų ir tragiškų praėjusio amžiaus įvykių ji supranta, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Vienos moters emancipacijos istorija, originaliai sumontuota su XX a. archyvine medžiaga, kuria politinį ir socialinį pasakojimą apie moteris. Istorinėse juostose jas esame įpratę matyti tik fone, o šiame filme moterys atsiduria pačiame ekrano centre.
Švelnus monstras, rež. Marie Kreutzer
Garsi pianistė Liusi su šeima persikelia į užmiestį, kad padėtų sutuoktiniui Filipui įveikti perdegimą. Čia pora su sūneliu pamažu atranda ramybę, kol vieną rytą į duris pasibeldusi policija sulaiko vyrą ir konfiskuoja jo kompiuterį. Liusi sužino siaubingą tiesą ir supranta, kad jos vaiko tėvas yra visai kitoks žmogus, nei ji įsivaizdavo. Atsidūrusi tarp instinkto apsaugoti sūnų ir vis dar neužgesusių jausmų Filipui, Liusi pamažu mėgina susidoroti su nauja tikrove. Filmo idėja kilo režisierei perskaičius straipsnį naujienose, o vėliau pačiai susidūrus su panašia situacija, kai ankstesnio jos filmo „Korsažas“ aktorius buvo apkaltintas tuo pačiu nusikaltimu. „Švelnus monstras“ sutelkia dėmesį į moteris, susiduriančias su emocinėmis pasekmėmis, kurias sukelia jų šeimos narių padaryti nusikaltimai.
La Pieta, rež. Rafa Molés ir Pepe Andreu
Didžiausio Europos ledyno papėdėje kadaise gyveno septyni islandai, paskyrę savo gyvenimus ledui bei gamtai stebėti gerokai anksčiau, nei klimato kaita buvo plačiai aptarinėjama. Jų apleistas namas tampa laiko kapsule, o nuotraukos, daiktai 16 mm juostoje prikelia seniai išnykusius gyvenimus. Derindami stebimąją dokumentiką su archyvine medžiaga Rafa Molés ir Pepe Andreu – „Omarų sriubos“ kūrėjai – Arkties šiaurėje kuria poetinę esė, kurioje ledyną apgaubia laiko ir atminties sluoksniai. Tirpstantis ledynas šiame filme – ir įstabus reginys, ir netekties simbolis. „La Pietà“ – tai tyki ekologinio sielvarto išraiška ir apmąstymas apie pavėluotas žmogaus pastangas apsaugoti tai, kas kadaise suformavo mūsų būtį. Vienas filmo scenarijaus autorių - lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis.
Žemės syvai, rež. Hans Petter Moland
XX a. Šiaurės Norvegija. Vienišius Izakas neturi nieko, tik ryžtą susikurti gyvenimą. Aukštai tarp medžių jis randa gabalėlį nederlingos žemės, kurioje nori įkurti ūkį. Nors žemė jį alina, kartu ji suteikia ir vilties. Jam į pagalbą ateina Inger – tyli ir stipri bendrakeleivė. Nepaisant nuolatinės kovos su nuostabaus grožio atšiauria gamta, poros gyvenime viskas aišku ir paprasta. Tačiau modernėjantis pasaulis ir istoriniai pokyčiai ima belstis į atsiskyrėlių duris, o kasdienybės sunkumai ir žmogiškosios silpnybės pradeda keisti jų bendrą būtį. Nobelio premija įvertintas Knuto Hamsuno romanas „Žemės syvai“ (1917), Hanso Petterio Molando meistriškumo ir puikios aktorių komandos dėka, šiandien virto universalia ir aktualia istorija apie žmogaus ir gamtos ryšį, dramatiškų išgyvenimų svorį ir žmogaus vidinę jėgą. „Žemės syvai“ yra Norvegijos kandidatas į „Oskarus“.
Viešnia, rež. Mads Mengel
Ramus savaitgalis prie jūros. Ką tik vaikelio susilaukę tėvai Karlas ir Emili čia rengia šventę ketindami artimiesiems pranešti naujagimio vardą. Išvakarėse Karlas sužino, kad sesuo pakvietė atvykti ir jo mamą. Nors su mama seniai nutraukė ryšį, sesuo skatina Karlą suteikti jai antrą šansą – nors praeityje moteris patirdavo smarkias psichines krizes, šiandien sveikatą kontroliuoja vaistais. „Viešnia“ – tai savotiškas „Dogmą 95“ įsteigusios juostos „Šventė“ pratęsimas, tik šio filmo centre šalia žalingos šeimos dinamikos ir praeities nuoskaudų atsiduria ir sudėtinga psichinės ligos tema. Karlovi Varų festivalyje filmas pelnė žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis.
Informacija: scanorama.lt.
Nuotrauka: scanorama.lt, filmas „Aukso amžius“, rež. Bérenger Thouin
Turizmo informacija: +370 615 40973
info@panevezysnow.lt