Maršrutas „Skaitau Panevėžį“

SKAITAU PANEVĖŽĮ!

 

Maršrutas, kurį įkvėpė literatūra!  

 

Keliaukite ir skaitykite Panevėžį – eiliuotą, cituotą, minėtą garsiausių šalies autorių kūriniuose.  

Atraskite mieste pasislėpusius literatūros kūrinius – Panevėžio istorines paslaptis ir prisiminimus pasakojamus žymių autorių lūpomis. 

 

Literatūrinis maršrutas vingiuoja Panevėžio senosios dalies gatvėmis, apjungdamas žymiausius miesto objektus ir supažindinantis su iškiliomis, miesto istorijai svarbiomis asmenybėmis – kalbininku Juozu Balčikoniu, poetėmis Salomėja Nėrimi, Elena Mezginaite, filosofu Arvydu Šliogeriu, rašytoja Gabriele Petkevičaite-Bite ar legendiniu Juozu Miltiniu. 

1. Upytės paveldo žemės ir pilies teismo archyvo pastatas (Kranto g. 21)

Kranto gatvė – viena seniausių minimų Panevėžio miesto gatvių, kuri vardą keitė net kelis kartus. Cariniais laikais ji vadinta Monopolio bei Krantinės gatve, Pirmojo pasaulinio karo metais – Kaizerio Vilhelmo. Čia pat stovi seniausias išlikęs miesto pastatas – Žemaitijos ir Upytės seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu ir lėšomis 1614 m. pastatytas Upytės pavieto teismo archyvas. Mūrinis, tvirtomis durimis ir grotomis apsaugotas pastatas nuo 2007-ujų iki pat šių dienų kviečia į ekspoziciją „Upytės bajorai“, kuri nukelia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, supažindindama su bajorų gyvenimo būdu, kultūra ir vertybėmis. Ekspozicijoje išvysite ir legendomis apipintą bajorą Vladislovą Sicinskį-Čičinską! 

2. Fotografo Jono Žitkaus namas (P. Puzino g. 11)  

Jaukioje Povilo Tado Puzino gatvėje meno ir kūrybos istoriją kūrė išskirtinės asmenybės. Vienuoliktu numeriu pažymėtame, pagal individualų projektą statytame name gyveno ir dirbo žymus Panevėžio fotografas Jonas Žitkus. Jo moderni foto studija turėjo išskirtinę interjero detalę – stiklinę sieną, besitęsiančią per du aukštus ir atsimušančią į stiklinį stogą. O šalia studijos įrengtą dviejų kambarių butą nuomojosi svajingoji poetė Salomėja Nėris, kuri būtent Panevėžyje parašė savo eilėraščių rinkinius. Čia ji dirbo 1935–1936 m., mergaičių gimnazijoje ir bičiuliavosi su Antano Didžiulio šeima, kurios dėka susipažino su savo būsimu vyru Bernardu Buču. 

 3. Juozo Balčikonio gimnazija (Respublikos g. 47)  

Tai pirmoji lietuviška gimnazija šalyje, kurios atsiradimas siejamas su vienuolių pijorų veikla nuo pat įkūrimo 1727 m., tačiau istorinių sukilimų metu šiai mokyklai veikti buvo uždrausta net du kartus. Kiek vėliau, 1881 m., Bajorų vado P. Puzino ir miesto visuomenės iniciatyva Rusijos caras pasirašė nutarimą, leidžiantį atkurti mokyklą. Per 20 nepriklausomybės metų gimnazija pasižymėjo kaip ryškus lietuvybės, kultūros ir mokslo centras Panevėžio krašte, o 1972 m. joje įsteigtą muziejų galima aplankyti ir šiandien.   

4. Juozo Masiulio knygynas (Respublikos g. 21)  

Seniausias lietuviškas knygynas stovi pačiame Panevėžio centre. Jo įkūrėjas J. Masiulis visada buvo verslus bei patriotiškas žmogus, priklausė Garšvių knygnešių draugijai, tad spaudos draudimo metais platino uždraustą lietuvišką literatūrą, o panaikinus draudimą, 1905 m., atvėrė savo nuosavo knygyno duris. Tarpukariu čia buvo miesto kultūros židinys, knygyno įkūrėjas garsėjo kaip mecenatas, visuomenės veikėjas. Dėmesio vertas ir praėjusių laikų palikimas – išlikęs prieškario metais tapytas J. Masiulio portretas bei tarpukariu interjerą puošęs Vytauto Didžiojo paveikslas.  

5. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka (Respublikos g. 14)  

Iš spaustuvės į... biblioteką. Šiandien gerai žinoma Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka dabartiniame pastate pradėjo kurtis 1992 metais. Dar 1880 m. Naftalis Feigenzonas savo spaustuvę iš Ukmergės gatvės perkėlė į Bajorų gatvę (dabartinę Respublikos g. 16) ir tais pačiais metais gavo leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, kuriame buvo prekiaujama įvairiausiais leidiniais. Kiek vėliau N. Feigenzonas visus įrengimus pardavė spaustuvininkui Morduchui Kotui ir spaustuvę įkūrė dabartinėje Bataliono gatvėje, parduodamas senąjį pastatą varžytinėse. 1940 m. pastatas, kuriame tuo metu veikė M. Koto spaustuvė, nacionalizuotas sovietinės valdžios. Praėjus dviem metams po nepriklausomybės atkūrimo jis perduotas Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Kiek vėliau, 2003–2006 metais, pastatas rekonstruotas ir tapo bibliotekos pastatų komplekso dalimi. 

6. Laisvės aikštė   

Panevėžio Laisvės aikštė – tarsi trikampė Panevėžio širdis, į ją per visus miesto gyvavimo amžius lyg arterijos suėjo stambiausios gatvės. Aikštės funkcija ilgai prilygo prekybos centrui: vyko turgūs, aplink buvo išsidėsčiusios smuklės, XIX a. pradžioje atsirado pirmosios nuolat veikiančios parduotuvės, kitos prekybos įstaigos, o tarpukariu aktyviai kūrėsi bankai. Šiandien tai jau antrą kartą rekonstruota erdvė renginiams, poilsiui, vaikų žaidimams, kurią puošia kasdieninis miestiečių šurmulys. Čia veikia fontanai, vyksta įvairiausi muzikiniai pasirodymai ir susitikimai, kurių metu apgaubia senieji aikštės medžiai bei augalija. Įdomu tai, jog po pirmosios rekonstrukcijos 1998 m, norint priminti svarbius istorinius įvykius, aikštėje pasodinti trys ypatingi medžiai: du ąžuolai Vytautui Didžiajam pagerbti ir Lenkijos okupuotam Vilniui atminti bei atgimimo medis Lietuvos Nepriklausomybei įamžinti. 

7. Juozo Miltinio dramos teatras (Laisvės a. 5)  

Teatro gimimas Panevėžyje siejamas su nepaprastai talentingu ir ekscentrišku menininku, legendiniu lietuvių teatro režisieriumi Juozu Miltiniu. Jis miesto dramos teatrui su pertraukomis vadovavo 40 metų ir Aukštaitijos sostinę pavertė tikra teatro meka. J. Miltinis išsiskyrė dėl fanatiško atsidavimo savojo teatro idėjai ir gebėjimo suderinti kūrybą bei pedagogišką veiklą. Miltinio teatras – intelektualus, sudėtingas, bet kartu ir jautrus, atskleidžiantis žmogaus prigimties prieštaringumą. Šalia teatro dabar stovi įspūdingas monumentas, išdidžiai žvelgiantis į miesto centrą, skirtas pačiam teatro įkūrėjui atminti.  

8. Nevėžio upė  

Iš kur kilo Panevėžio vardas? Viena iš legendų siejama su čia tekančia upe – Nevėžiu. Panevėžys susikūrė iš atskirų gyvenviečių, kurios laikui bėgant susijungė į vieną miestą, o žmonės kūrėsi šalia Nevėžio, tad daugelis ir Panevėžio miesto pavadinimą sieja su upės: priešdėlis pa- + upės vardas. Tiesa ir pats Nevėžis taip vadinamas ne veltui – tekėdama upė labai dažnai keisdavo vagą (vėžią), todėl Panevėžio krašte daug likusių upės senvagių, kurios šiandien yra krašto puošmena ir išskirtinumas. Viena iš pavadinimo kilmės versijų: priešdėlis ne- + vėžia, reiškianti, jog upė teka ne vėžia, ne savo vaga. 

9. Skaistakalnio parkas   

Jaukus ir visais metų laikais džiuginantis seniausias Panevėžio parkas susiformavo dar pagonybės laikais. Skaistakalnio teritorija nuo pat XVI a. pradžios priklausė valstybiniam Panevėžio dvarui, tad savininkai vis keitėsi, tačiau nusipirkęs dalį Skaistakalnio dvaro žemės, Juozas Čerkesas 1926 m. pasistatė modernų raudonų plytų namą. „Pragiedruliais“ vadintoje sodyboje rinkdavosi miesto inteligentai. Vėliau parkas buvo rekonstruotas, o dabar visapusiškai atgijo – įrengtose poilsio zonose vyksta draugų susitikimai, vaikų žaidimų aikštelėje krykštauja mažieji. Aktyvieji lankytojai džiaugiasi pėsčiųjų ir dviračių takais, sportui įrengtomis vietomis. Naujam gyvenimui prikelta ir Juozo Čerkeso-Besparnio „Pragiedrulių“ sodyba – šiandien tai kūrybiškumo centras, kuriantis įvairiausias meno bei kultūros iniciatyvas. 

10. Namas, kuriame gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (Šv. Zitos g. 18)  

Šv. Zitos gatvės gale stovi medinis dviaukštis pastatas, kuriame vienuolika metų gyveno viena ryškiausių šalies ir Panevėžio asmenybių. Tai kultūros, visuomenės veikėja, mokytoja, rašytoja, Steigiamojo Seimo narė, aktyvi moterų teisių gynėja, pirmoji moteris, kandidatavusi į Lietuvos prezidentus – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.  Iš mažumės šeimoje Gabrielei buvo įdiegtas požiūris, kad gyvenime svarbiausia – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės, tikėjimo ar kalbos. Gabrielė išaugo empatiška, gebanti klausytis, suprasti bei kitiems skubanti padėti asmenybė, kuri pasinėrė į visuomeninę veiklą. Mokytojavo Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje, buvo Steigiamojo Seimo narė, aktyvi visuomenininkė, filantropė ir kūrėja.   

11. Panevėžio Senvagė  

Ne kiekvienas žino, kad pačiame miesto centre tam tikrą atkarpą nuo vieno iki kito tilto Nevėžis teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu, mat Nevėžis šioje vietoje per miestą tekėjo aštriu vingiu, darydamas staigų posūkį. Ilgainiui gausūs kasmetiniai pavasariniai potvyniai pridarydavo daug žalos, ardė kairįjį Nevėžio krantą ir užliedavo šalia esančias teritorijas bei gatves. Siekiant apsaugoti miestą, nuspręsta upei iškasti naują vagą, o tuomet susidariusioje nemažoje aikštėje buvo planuojama įrengti gražų miesto parką. Šiandien Senvagė – panevėžiečių bei miesto svečių be galo pamėgta vieta, kuri puošiasi menininkų kurtomis skulptūromis, tyliai palaiko čia besivaržančius sporto aistruolius, džiugina renginiais bei pakviečia ramiam popietės pasivaikščiojimui stebint gamtos kaitą ar fontano pasirodymus šiltuoju metų laiku. 

Maršruto žemėlapį rasite čia.